Išvyka - pažinkim Giliausią Lietuvos ežerą.
Mūsų Lietuva gali pasigirti įspūdinga gamta- piliakalniais, giriomis, upėmis, nuostabiais ežerais. Visų grožybių neišvardinsi ir neaplankysi.
Kiekvienais metais, Strūnos socialinės globos namų gyventojų grupė, lydimi socialinio darbuotojo ir individualios priežiūros darbuotojų, turi galimybę nuvažiuoti, pamatyti, susipažinti su Lietuvos gamta, muziejais, istorija. Taip ir šiemet palydint pavasarį keliavome pramogauti prie vieno iš ežerų. Tai Tauragnas – giliausias ir aukščiausiai virš jūros lygio iškilęs Lietuvos ežeras, esantis Utenos rajone, Aukštaitijos nacionaliniame parke, apipintas legendų ir pasakojimų.
Atvykus prie ežero mus pasitiko puikus kapitonas prie dar puikesnio laivo „Tauragnas“. Plaukimas laivu truko tik valandą, bet liko neišdildomi įspūdžiai grožintis gamta – aukšti, statūs, medžiais apaugę krantai, didingas piliakalnis-Taurapilis, akmenuoti paplūdimiai, šaltas ir tamsus vanduo. Puikus kapitono pasakojimas apie šį kraštą, ežerą sudomino ne vieną. Gyventojai dalijosi įspūdžiais, ilsėjosi ir mėgavosi plaukimu, bendravo tarpusavyje. Net nepastebėjome kaip praėjo valanda, nesinorėjo lipti ir keliauti link namų.
Pakeliui į namus užsukome papietauti į „Kaukazietišką virtuvę“, esančią Kaltanėnų miestelyje. Mus pasitiko svetingi virtuvės šefai. Užsisakėme ant laužo keptų šašlykų ir kaip gi be firminio patiekalo – kebabo. Daugelis gyventojų kebebą valgė pirmą kartą ir liko labai patenkinti. Pietaudami visi dalijomės plaukimo laivu įspūdžiais, prisiminėme ankstesnes keliones, vėl planavome naujas išvykas kartu su grupe. Sočiai papietavę patraukėme namo.
Pagrindinis ekskursijų tikslas, tai ne tik pamatyti naujus kraštus ir susipažinti su jais. Tai galimybė integruotis į visuomenę, nebūti „kitokiais“, keisti požiūrį į negalią. Juk dar dalis žmonių neigiamai atsiliepia į žmonių su negalia integraciją į visuomenę, bendruomenes. Ekskursijose susipažįstam, domimės mus supančia aplinka, žmonėmis. Taip pat nepamirštam ir tarpusavio bendravimo. Bendraudami mažiname atskirtį tarp globos namų gyventojų, skatinime bendrauti, dalintis gerąja patirtimi, žiniomis. Išvykose gyventojai yra atsakingi vieni už kitus, tampa artimesni, daug sužino vienas apie kitą, net susidraugauja. Keliaujant gyventojai rūpinasi vieni kitais, padeda sudėtingesnėse situacijose, skatinami daugiau pasitikėti vieni kitais. Važiuodami į ekskursijas gyventojai atsiskleidžia, pamatome jų nepažintus, neparodytus asmenybių ypatumus. Tai padeda mums, socialiniams darbuotojams, geriau pažinti klientą, įvertinti ir suteikti jam reikiamas paslaugas. Keliaudami turime galimybę pabėgti nuo mus kiekvieną dieną supančios rutinos ir pasijusti tikrais keliautojais.
.
Socialinė darbuotoja Janė Brukštuvienė
